Tvankią vasaros naktį tūkstančiai vabzdžių sukasi aplink gatvės žibintą. Šviesa juos traukia, jie tiki ja, ilgisi jos, skrenda į ją, atsitrenkia ir vėl lekia, suka ratus, kartoja kelią link šviesos. Savo šviesos ilgesio šokiu jie sukuria nuostabų šviečiančių, chaotiškai, tačiau kryptingai judančių žiburėlių lauką. Užburiantis šviesos vabalėlių judėjimas – amžinas mūsų minčių šokis, veržimasis į šviesą, į geresnę įsivaizduojamą būseną.